Kristinooshke… ir Kitos Nelaimės

Iš katinų gyvenimo. Vakarinis pasimatymas arba palinkėjimas labanakt.

Negaliu, kaip miela. :) Galima ir susilydyti.

O tuo tarpu, saldžių sapnų ir jums, brangieji.

Keista, bet katinas kiekvieną dieną ateina ir sėdi ant lango. Pareigingai. Neaišku, ar supranta esąs tėtis, bet Kicę tai lanko. O keista todėl, kad net kai kurie vyrai palieka savo moteris ir vaikus, o čia gyvūnėlis rūpinasi.

Gražu gi. Pristatau tėtį.

Tuo tarpu mamytė ir sūnelis (taip spėju) jaučiasi gerai. Tik mamytei trūksta patirties ir pieno.

Šiuo atveju galima teisėtai pasakyti: “Visas į tėvą”.

Ir štai katė, kurią kažkada parnešiau pagloboti mamai, atsivedė kačiuką. Neišėjo nusaugoti. Bet jau nežinau, kiek metų praėjo nuo to laiko, kai namie buvo mažytis kačiukas. Negaliu, kaip džiaugiuosi! :) Visiškai juoda katė atsivedė visiškai baltą kačiuką! Kicė pirmą kartą mama. Vėliau bus dar (ir geresnių) nuotraukų. Kačiukui para laiko.

Kadangi mano katinams gerti iš tam skirtų indų yra visiškai absoliučiai ne lygis, tai jie vargšiukai kankinasi, kad atsigertų mandrai. Tiks bet koks kibiras, bliūdas ir pan., kad tik būtų kuo sunkiau pasiekama atsigerti.

Kol švarus vanduo iš jų indelio yra ignoruojamas, jiems visai vienodai, kad kibiruose vanduo gali būti nešvarus, paskanintas valikliais ar šiaip koks netikęs.

Tiesa, dar labai smagu yra apeiti kibiro kraštais kokius 2 ratus, o tada vos laikantis ant 4 kojų, riesti kaklą taip, kad pasiektų vandenį. Žinoma, nušokant visai ne pro šalį tą kibirą apversti. Pamanykit.

Aišku, kartais belakdami jie ir patys patenka į bliūdą. Bet taip ir turi būti, tik kvaili žmonės to nesupranta. Ką jie išvis išmano. Būti katinu, tai ne šiaip, o ohoho ir su stilium.

Stereotipiškai nestereotipinis įvykis. Gal ir nieko nuostabaus, kad katinai gaudo peles. Bet kai vakar naktį Mažas parnešė pelę ir užnešė man ją į antrą aukštą bei su pasididžiavimu nudrėbė prie lovos, tai taip gal nevisai faina. Ta prasme, faina, kad iškart pastebėjau jo dovanėlę. Kai pagalvoju, juk jei būčiau nemačiusi, būčiau ko gero sau ramiausiai išmiegojusi su negyva pele lovoje.

O kas smagiausia, tai kad Manasis visai supanikavo :) Tai linksma man buvo! Taip išsigąsti mažo peliuko ir rėkti :) Na ką, kaip visada, moteriškos lyties atstovė (t.y. - aš) paėmė kontrolę į savo rankas. O tiksliau, paėmiau peliuką į rankas ir ramiausiai nunešiau lauk. Vis dėlto gaila man to vargšo padarėlio. Dar nedidelė ta pelė ir kailiukas švelnus. Nėr čia ko panikuoti, tik tokie dalykai neturėtų būti prie lovos.

Kadangi pelę atėmiau, Mažas per daug nenusiminė ir ryte parnešė kitą.

Tai vat, taip ir gyvenam. Draugiškus katinus turiu. Viskuom dalinasi.