Kristinooshke… ir Kitos Nelaimės

Na, kagi, kaip ir reikėjo tikėtis, pasibaigė man skirta talpa. Kad ir kaip būtų gaila, turiu kraustytis į kitą blogą. Bet tai dar ne pabaiga, oi ne! :) Tai tik pradžia. Nes kiekvieno dalyko pabaiga yra kito pradžia.

Tie, kurie kantriai laukė Napoleono torto II dalies, ją galės perskaityti kitame mano bloge, t.y. tęsinyje. Taigi nuotykiai, knygų graužimas, eksperimentai ir receptai tęsiasi!!!

Susipažinkite su Kristinooshke 2 blogu :)

P.S Komentuoti visus šio blogo įrašus galite.

Kas negirdėjo apie Napoleono tortą? Jūs? Na, nieko baisaus, aš apie ji sužinojau gal prieš kokius metus ir visą tą laiką man kirbėjo mintis jį pasigaminti. Mane labiausiai nustebino tai, kad visi aplink mane žino apie tą tortą ir visi apie ji kalba su pasigėrėjimu ir svajinga išraiška akyse. Daug kas prisimena, kaip jų mamos ar močiutės kepdavo tą tortą svarbiomis progomis. O kur aš buvau? Pas mane visad būdavo kažkas panašaus į medutį. Ir viskas. Na, bet laikas permainoms. Tikrai. Laikas dar vienam eksperimentui mano virtuvėje!!!

Ai, beje, per tą laiką sužinojau, kad Napoleonas laikomas vienu iš pačių sudėtingiausių tortų. Ups. Sakoma, papločiai visad subyra, nes yra ypač trapūs ir apskritai, jei kas nors truputėlį ne taip (sviestas ne visai šaltas, kremas per karštas ir t.t.) = amen tavo tortui, tavo pastangoms ir visam tam sugaištam laikui. O laiko reikia daug. Na, ir pinigų reikia :) Kadangi Napoleonas garsus tuo, kad jis daromas iš daug daug sviesto, net iš kilogramo (ir net nemanykite nusikalsti galvodami apie margariną! Taip, Napoleonas labai kaloringas ir nesveikas tortas, bet dar ir baisingai skanus, o dar, be to, - legenda!), kainuos nepigiai. Ir iš tikro, reikia sviesto, ne tepalų mišinių ten jokių. Tai jei 180 ar 200g sviesto pakelis kainuoja 4Lt, o reikia 5-6 pakelių… Bet ką aš čia.

TORTAS NAPOLEONAS

Sudėtinės dalys:

Tešlai

Virtam vaniliniam kremui:

Gaminimas
T e š l a i ant darbastalio kalvele išsijojami miltai, užbarstoma druska, miltuose padarius duobutę, į ją supilamas konjakas ir sudedama grietinė, įmušamas kiaušinis, sudedamas atšaldytas gabalėliais supjaustytas sviestas ir šaltoje patalpoje kapojama tol, kol tešloje nelieka sausų miltų. Tada iš tešlos suformuojamas rutulys, suvyniojamas į maistinę plėvelę ir dedamas porai valandų į šaldytuvą. Po to tešla padalijama į 12 vienodo dydžio gabalų ir iškočiojama 12 vienodo diametro 3-4 mm storio papločių. (Kočioti ir perkelti lengviausiai tarp dvejų maistinių plėvelių). Papločiai perkeliami į kepimo popieriumi išklotą skardą, subadomi šakute ir kepami karštoje 180 laipsnių orkaitėje 2-3 min. , kol gražiai pagelsta, bet ne paruduoja. Iš skardos išimami, kai atšąla. Ant lakštų dedama lėkštė arba kita apvali forma ir apipjaunama.

K r e m u i skirtas sviestas ištirpinamas puode, įsijojami miltai ir maišant kaitinama, kol miltai pradeda gelsti. Atskirai prikaistuvyje užvirinamas pienas su cukrumi ir supilamas į sviestą su miltais, smarkiai maišant. Dar kiek pakaitinus, nukeliama nuo ugnies ir mediniu šaukštu sukama tol, kol kremas atvėsta. Tada po vieną įmušami tryniai ir gerai išsukama. Kartu po truputį pilamas konjakas bei vanilinis cukrus ir sukama, kol kremas pasidaro purus.

Atvėsę papločiai pertepami kremu ir palaikomi porą valandų paslėgti.

Puošiama likusiu kremu ir iš lakštų nuopjovų sutrintais trupiniais: viršus ir šonai aptepami kremu ir apklijuojami trupiniais. Prancūzijoje vieną dalį nuopjovų dar kiek pakepindavo, kad gautųsi tamsesnė spalva. „Napoleono” viršų aplipdydavo šviesesniais trupiniais, o tamsesniais trupiniais per trafaretą išbarstydavo laurų vainiką su N raide viduryje.

Po ilgų paieškų (o skaičiau daug ir bloguose, ir knygose, ir lietuvių, ir ne lietuvių puslapiuose), nusprendžiau pabandyti receptą iš gaspadinės. Taigi, viską išpasakojus, veriame duris (jei tokias turėčiau) ir žengiame virtuvėn.

Taigi, pradžiai tiesiai ant stalo suformuojame kalvelę miltų. Ir ne šiaip, o sijotų miltų ir net aš šįkart persijojau. Na, noriu būti tikra, kad tortas pavyks. Kad tik pavyktų! Ir pridedame druskos.

Tada sukapojame sviestą. Įsidėmėkite, kad sviestas turi būti labai sušalęs. Geriausia, kad visi produktai ir patalpa būtų vėsi ar bent jau gerai išvėdinta. Na, žodžiu, sukuriame geriausias sąlygas, kokias tuo metu galime. Viskas turi vykti greitai ir sklandžiai, kad sviestas nepradėtų tižti. Štai pusė kilo.

Na, tada tradiciškai miltuose darome duobutę ir pirmiausia supilame tirštesnius produktus, pvz. grietinę. Įmušame kiaušinį. Galiausiai supilame konjaką. Na, kadangi butelis konjako kainuoja apie 100 Lt, tai man tenka tenkintis brendžiu (kuris taip pat ne tik trenkia į galvą, bet ir per kišenę). Brendį “Napoleonas”, kaip jau supratote, pasirinkau vien dėl pavadinimo. Įpylus, negaišuokite ir greitai viską užverskite miltais, kad jūsų šulinėlis neprakiurtų.

Truputėlį pamaišę, suberkite sviestą ir tada pasiraitoję rankoves, kibkite į darbą. Kapokite sviestą, kol neliks sausų miltų. Geriausia dviem peiliais. Tik ne rankomis, kad, neduokdie, neištižtų sviestas. O kapoti reikia greit, daug ir energingai.

O gavosi tešlos netikėtai daug.

Ir kad ir kaip stengiesi sviestą smulkiai sukapoti, vis tiek lieka didesnių gabalų. Net nežinau, kaip čia bus. Baisoka.

Viską rankomis sulipdome į kamuolį, bet neminkome. Na, ir viskas.

Kvepia šis reikalas neblogai. Tokia kepykla: miltai, sviestas ir brendis…

Ir tada reikia tešlą įvynioti į maistinę plėvelę (kurios, pasirodo, neturiu) ir geriausia šaldytuve palikti per naktį ar kelioms valandoms. Bet tikrai ne “porai” valandų. Turi tešla subręsti.

Na, ir žiūrėsime, kas bus. Rytoj kepsiu lakštus ir sutepsiu tortą. Ir dar parą mažiausiai jis turi pastovėti, kad susigertų skoniai. Taigi, Napoleonui reikia bent trijų dienų. Nieko sau!

Na, o aš tuo tarpu su jumis atsisveikinu ir einu gerti brendžio su cola. Au-revoir mon chéri ou ma chérie.

Tęsinį skaitykite mano antrame bloge.

Autorė - Johana Spiri

Pavadinimas - Heida

Šveicariškas pavadinimas - Heidi

Leidykla - Vaga

Žanras - Apsakymas

Išleista - 1978

Vertė - Pranas Mašiotas

Puslapių - 306

Heida - tai knyga parašyta šveicarų rašytojos Johannos Spyri (1827-1901). Tai gana senas kūrinėlis, jam virš 100 metų, todėl ir Prano Mašioto vertimas man patiko, dvelkia tokiu senoviškumu. Knyga atrodo labiau autentiška. Šiuolaikiniai vertimai ne visi yra geri.

Na, kagi, o knygutė, kaip jau tikriausiai supratote, yra apie mergaitę, vardu Heida. Ji yra našlaitė. Jos teta, mamos sesuo Deta, nusprendusi pati išvykti dirbti į Frankfurtą, atveda mergaitę piktam, taip vadinamam “ganyklų dėdei”, kuris yra jos senelis. Visi galvojo, kad mergaitė prapuls, nes tas senis visiems buvo piktas ir gyveno ne kaimelyje, bet aukštai kalnuose, kaip atsiskyrėlis. Mergaitės ir senelio laukia daugybė nuotykių.

Pati mergaitė - tai pozityvumo įsikūnijimas, jai viskas smagu ir gera, ji visur randa džiaugsmą, net ir vargingiausiomis sąlygomis. Kažkiek primena Polianą. Knyga spinduliuoja gerumu, nuotaikingumu, meile. Meile savo artimui, meilė draugui, meilė gyvūnėliams bei gamtai. Na, tikrai malonus skaitinys. O vaikams puikiai turėtų sužadinti vaizduotę, nes yra ir tokių scenų kaip vaiduoklių medžiojimas :)

Autorius - Frank McCourt

Angliškas pavadinimas - Teacher Man

Leidykla -Scribner

Žanras -Memuarai

Išleista - 2005

Puslapių - 308

Ką čia besakyti, nu super knyga. Skaityk ir voliokis iš juoko. Lapai patys verčiasi ir plius dar kiek teisybės surašyta! Knyga yra Frenko Makkorto  atsiminimai, kaip jis pradėjo mokytojauti. Ir ne universitete, bet paprasčiausiose valstybinėse mokyklose, kur ateinantys paaugliai visiškai nesumotyvuoti mokytis ar net iš vis kreipti dėmesį į mokytoją. Makkortas pasakoja, kaip jam sunkiai sekėsi pirmoji pamoka, kaip iškilo įvairiausių situacijų, kurioms jis buvo nepasiruošęs. Ką jūs darytumėte, jei į jus sviestų sumuštinį? Arba visad bandytų užkalbėti dantį? Arba jeii tavo mokytojai kolegos sakytų, kad tu jau iškart žlugęs, nes gavai TĄ klasę. Štai keletas citatų iš knygos:

On the first day of my teaching career, I was almost fired for eating the sandwich of a high school boy. On the second day I was almost fired for mentioning the possibility of friendship with a sheep. Otherwise, there was nothing remarkable about thirty years in the high school classrooms of New York City. I often doubted if I should  be there at all. At the end I wondered how I lasted that long (p. 13).

They’ll swarm in and what will they say if they see me at the desk? Hey, look. He’s hiding out. They are experts on teachers. Sitting at the desk means you’re scared or lazy. You’re using the desk as a barrier. Best thing is to get out there and stand. Face the music. Be a man. Make one mistake your first day and it takes months to recover (p. 14).

They just absorb it over eleven years, pass it on to coming generations. Watch out for Miss Boyd, they’ll say. Homework, man, homework, and she corrects it. Corrects it. She ain’t married so she’s got nothing else to  do. Always try to get married teachers with kids. They don’t have time for sitting around with papers and books. If Miss Boyd got laid regular she wouldn’t give so much homework. She sits there at home with her cat listening to classical music, correcting our homework, bothering us. Not like some teachers. They give you a pile of homework, check it off, never even look at it. You could copy a page of the Bible and they’d write at the top, “Very nice.” (p. 14)

Joey raises his hand. Yo, teacher man…

Call me Mr. McCourt.

Yeah. OK. So, you Scotch or somethin’?

Joey is the mouth. There’s one in every class along with the complainer, the clown, the goody-goody, the beauty queen, the volunteer for everything, the jock, the intellectual, the momma’s boy, the mystic, the sissy, the lover, the critic, the jerk, the religious fanatic who sees sin everywhere, the brooding one who sits in the back staring at the desk, the happy one, the saint who finds good in all creatures. It’s the job of the mouth to ask questions, anything to keep the teacher from the boring lesson (p. 24).

Frenkas taip pat parašė tokias knygas kaip Angela’s Ashes ir ‘Tis. Žinoma, jis taip pat pelnė Pulicerio premiją, kuri suteikiama JAV už geriausius kūrinius jau nuo 1917 metų! Ai, nu, žodžiu, man žiauriai patiko. Daugiau tokių knygų!

Autorė - Gretchen Rubin

Pavadinimas - Laimės projektas (Arba kodėl aš praleidau metus stengdamasi dainuoti rytais, tvarkytis spintas, tinkamai pykti, skaityti Aristotelį ir apskritai daugiau džiaugtis)

Angliškas pavadinimas - The Happiness Project

Leidykla - Vaga

Žanras - Projektas

Išleista - 2010

Vertė -Jovita Groblytė

Puslapių - 408

Kaina - 34.50 Lt

Tą knygutę pirkau prieš kokio pusantro mėnesio, kai nelaimių pas mane buvo iki kaklo. Įdomiai gavosi: visa nusiminusi ir sulijusi įėjau į prekybcentrio knygyną, nuėjau tiesiai prie tos knygos, tarsi žinočiau, kad ji tokia yra išleista, ją pasiėmiau ir nusipirkau. Galvojau, laimės projektas, hmm, gali būti įdomu ir, galbūt, yra tai, ko man tuo metu reikėjo. Nors ir nelabai tikiu tokiom savipagalbos knygom. “Laimės projektas” parašytas 44-erių metų amerikietės rašytojos iš Misūrio valstijos, dabar gyvenančios Niujorke. Tačiau, tiesą pasakius, pirkdama knygą galvojau, kad tai yra romanas ar kitoks nuotaikingas kūrinys. Deja, jau kai nesiseka, tai nesiseka. Štai ištraukėlė, apie ką turėtų būti knyga (nuorašas nuo knygos galinio viršelio):

Vieną lietingą popietę pačioje netikėčiausioje vietoje - autobuse - Grečen Rubin suvokė štai ką: laikas bėga, o ar aš pakankamai dėmesio skiriu tam, kas tikrai svarbu? O gal mano gyvenimas eina veltui? Tą akimirką Grečen nusprendė metus laiko skirti pačios sugalvotam laimės projektui.
Autorė detaliai ir su humoru įamžina asmeninius dvylikos mėnesių nuotykius, kuriuos patyrė mėgindama amžių išmintį ir dabartinius mokslinius tyrinėjimus apie tai, kaip tapti laimingesniam.

„Laimės projektas” - Dalai Lamos „Laimės meno” ir Elizabeth Gilbert „Valgyk, melskis, mylėk” mišinys, nematomomis siūlėmis sudygsniuotas iš pačių įvairiausių šaltinių: psichologijos mokslininkų, rašytojų, poetų ir filosofų įžvalgų.

G. Rubin nesiekė iš esmės pasikeisti, ji tiesiog susitelkė į tai, kad pagerintų savo gyvenimą tokį, koks jis yra. Kiekvieną mėnesį ji laikėsi vis naujų pasižadėjimų: išreikšti meilę, atrasti daugiau džiaugsmo, rašyti dėkingumo dienoraštį, mažiau galvoti apie rezultatus. Autorės išvados kartais stebina: laimę galima nusipirkti, jei pinigai leidžiami išmintingai, naujovės ir iššūkiai suteikia be galo daug džiaugsmo ir patys mažiausi pokyčiai gali pakeisti kiekvieno gyvenimą.

Žavus ir sąmoningas „Laimės projektas” yra pamokantis, bet kartu ir linksmas, jis verčia susimąstyti, prikausto dėmesį ir yra lengvai skaitomas. Knyga tiesiog trykšte trykšta Grečen Rubin aistra jos pasirinktai temai, tad perskaitę vos kelis skyrius pajusite įkvėpimą pradėti asmeninį laimės projektą.

Deja, tai ir yra projektas tikrąja to žodžio prasme. Nepasakyčiau, kad knyga trykšta optimizmu, energija ar aistra. Ir nepasakyčiau, kad knyga prikausto dėmesį ir yra lengvai skaitoma, nors susimąstyti vietomis yra kur. Greičiau jau viena moteriškė nusprendė, kad nebūtina sirgti depresija, kad norėtum būti dar laimingesnė, nors pati sako, kad jos šeimyninis gyvenimas buvo beveik idealus. Na, iš esmės, gal ir nieko čia blogo. Bet jei atvirai, kartais man atrodo, kad moteriškė ieško, ko nepametus. Rašymo stilius daugiau oficialus, dažnai naudojamos frazės “tyrimai rodo”, arba “specialistai sako”. Na, rašymas toks kaip ataskaita. Skaičiau viename jos interviu, kad net pačiam “intervistui” pasirodė keista, kad ji tik pasitaikius progai stengiasi visur parodyti, kaip koks tyrimas ką sako.  Prireikė pusantro mėnesio, kad perskaityčiau. Ir beskaitant vis laukiau, kada čia bus įdomiau.

Na, tikrai nėra visa knyga bloga. Yra ir keletas man patikusių minčių. Tačiau ta knyga pateikta daug patraukliau, nei yra iš tiesų. Gražus viršelis, įdomūs skyrių pavadinimai ir t.t. Pvz.:

Pirma skyrius, Sausis, Energijos sužadinimas, Gyvybingumas.

Antras skyrius, Vasaris, Prisimink meilę, Santuoka.

Trečias skyrius, Kovas, Siek daugiau, Darbas.

Ketvirtas skyrius, Balandis, Pralinksmėk, Motinystė.

Penktas skyrius, Gegužė, Į džiaugsmą žiūrėk rimtai, Laisvalaikis.

Šeštas skyrius, Birželis, Atrask laiko draugams, Draugystė.

Septintas skyrius, Liepa, Nusipirk laimės, Pinigai.

Aštuntas skyrius, Rugpjūtis, Susimąstyk apie dangų, Amžinybė.

Devintas skyrius, Rugsėjis, Įgyvendink savo aistrą, Knygos.

Dešimtas skyrius, Spalis, Būk dėmesinga, Atidumas.

Vienuoliktas skyrius, Lapkritis, Kad širdis būtų patenkinta, Požiūris.

Dvyliktas skyrius, Gruodis, Tobula mokymų stovykla, Laimė.

Ta knyga yra viena iš 2010 New York Times bestselerių. Ir iš tiesų, pas mane viešėjo vienas amerikietis ir sakė, kad ta knyga pas juos visur, visi apie ją žino, visi aptarinėja. Svarstantiems, ar pirkti šią knygą, patarčiau pirma apsilankyti Gretchen Rubin bloge, kur praktiškai ir yra publikuota beveik visa jos knyga. Na, o nusprendusiems pirkti, manau, vertimas tikrai neblogas. Ir knygos kokybė gera.